Fernando de Noronha & Pantanal  
 

Manaus Recife Santos Joao Pessoa
Brasilia Porto Alegre Florianopolis Belem
Olinda Petropolis Curitiba Pipa
Natal Rio de Janeiro Pantanal  
Parati Fortaleza Porto de Galinhas  
Ouro Preto Salvador Belo Horizonte  
Ubatuba Sao Paulo Sao Luis  

   Fernando de Noronja, Pernambuko valstija
Apie Fernando de Noronja archipelagą neperdedant galima pasakyti, kad jis išsiskiria fantastiniu grožiu. Gamta šiame dosniame krašte visada pasirodo esanti daug gražesnė, negu mes galėjome įsivaizduoti.
   Archipelago teritorija palyginus nedidelė – 26 km2 Tačiau gamta čia lepina įvairove – tai granitinės aštriabriaunės uolos, kyšančios virš vandenyno tarytum viduramžių pilys, vešlūs smaragdiniai miškai, akmenėtos upės, žvilgančios tarsi krištolas augmenijos žalumoje, ir lygūs lyg stalas paplūdimiai, kuriuose smėlis visiškai baltas. Bet pagrindinis archipelago stebuklas – vandenynas. Fernando de Noronja galima drąsiai pavadinti vandens karalystės sostine. Keliautojas, atsidūręs čia, pamato visą jūros stichijos įvairovę – čia yra paplūdimių, kur visada didelės bangos ir jūros mūša, o šalia jų – neįprastai ramūs užutėkiai, kur vanduo beveik visai nejuda, ir iš tolo galima stebėti, kaip skaidriame vandenyje sukiojasi įvairiaspalvės žuvys.
   Archipelagą jau seniai atrado nardymo mėgėjai iš viso pasaulio. Ši vieta traukia visus vandens sporto mėgėjus, ir žmones, mėgstančius gamtą.
   Vienintelėje archipelago saloje yra gyvenvietė tuo pačiu pavadinimu – Fernando de Noronja. Ten gyvena apie 2200 gyventojų. Beveik visi salos gyventojai kilę iš kareivių ar kalinių, kadangi ir seniau, ir Antrojo pasaulinio karo metu archipelage buvo kalėjimas.
   Jei seniau daugumos salos gyventojų pragyvenimo šaltinis buvo žvejyba ir žemės ūkis, tai dabar iš 500 žmonių tik 40 beužsiima žvejyba. Šiandien dauguma jų darbuojasi turizmo sferoje. Žmonių antplūdis į salą toks didelis, kad Fernando de Noronja yra ties ekologinio kolapso riba.
   Archipelage vyksta pastovi kova tarp gamtos sergėtojų ir norinčiųjų iš turizmo uždirbti kuo daugiau pinigų. Situaciją kiek palengvino tai, kad Fernando de Noronja 1988 m. buvo paskelbtas Nacionaliniu jūros parku. Tai verčia visus salos gyventojus saugoti ir tausoti gamtos turtus.
Padėtis: pagrindinė archipelago sala yra 545 km atstumu nuo Recifės – Pernambuko valstijos sostinės. Nuo San Paulo salą skiria 2716 km, nuo Rio – 2338 km.
   Archipelagui Fernando de Noronja priklauso 21 sala. Didžiausios salos plotas – 17 km2 Šioje saloje yra 16 paplūdimių. Kitos salos visiškai nedidelės, dauguma jų – tik vienišos uolos, iškylančios iš vandenyno.
Klimatas: vidutinė metinė temperatūra salose +28°C

Istorija: sala susiformavo maždaug prieš 10 milijonų metų, išsiveržus vulkanui. Visas salynas yra vulkaninės kilmės. Po vandeniu esanti pagrindinės salos dalis siekia virš 4000 metrų. Yra keletas versijų apie tai, kas atrado Fernando de Noronja archipelagą. Pasak vienos, ši garbė tenka portugalui Fernao de Loronja (Fernão de Loronha), kuris galbūt čia lankėsi 1501 ar 1502 metais. Kita versija salos atradimą priskiria Amerigui Vespučiui (Amerigo Vespucci), kuris praplaukė pro šias vietas su ekspedicija 1503-1504 m.m. Tikrai žinoma viena – 1504 m. vasario 16 d. Portugalijos karalius Manuelis I-asis dovanojo archipelagą Fernao de Loronjai. Tai buvo pirmoji autonominė teritorija Brazilijoje. 1534 m. archipelagą užvaldė anglai, o nuo 1556 iki 1612 metų jos šeimininkais buvo prancūzai. Nuo 1628 iki 1635 metų archipelagą valdė olandai. 1635 metais archipelagą vėl užgrobė prancūzai, kuriuos po metų išvijo portugalai. Beveik du su puse amžių salos buvo tarsi nesantaikos obuolys tarp tų laikų svarbiausių valstybių.
   Kai Brazilijos valdžia galutinai įsitvirtino archipelage, valstybė nesugalvojo, kaip panaudoti šį gamtos stebuklą, todėl čia buvo įkurtas kalėjimas, ir sala tapo politinių kalinių tremties vieta.
   Fernando de Noronja archipelagas susilaukė įvertinimo tik tuomet, kai 1730 m. rugpjūčio 2 d. žurnale Kruzeiro (Cruzeiro) pasirodė reportažas apie politinių kalinių gyvenimą saloje. Žurnale buvo patalpintos nuotraukos iš salos, kuri nustebino savo grožiu.
   Iki pat 1989 m., kai Fernando de Noronja buvo prijungta prie Pernambuko valstijos, turistai joje lankytis negalėjo. Tai buvo karinis objektas. Antrojo pasaulinio karo metais sala taipogi tarnavo kaip kalėjimas.
   Šiandien Fernando de Noronja – pasaulinės reikšmės kurortas, kuriame gausybė viešbučių, pousadų,, restoranų ir barų. Praeitį primena tik kur ne kur styrantys senovinių sutvirtinimų griuvėsiai, kažkada tarnavę kaip kalėjimo siena.
   Kai 1988 m. rugsėjo 14 d. Fernando de Noronja buvo paskelbta Nacionaliniu parku, salos gyventojai ją pradėjo vadinti “draudimų sala”, kadangi buvo priimta ir patvirtinta daug gamtosaugos įstatymų, kurių gyventojai privalėjo laikytis. Pavyzdžiui, apie tai, kokio tipo ir kaip paruoštą medieną jie gali naudoti savo namų statybai, visus statybos ar aplinkotvarkos darbus būtina suderinti su salos valdžios organais. Žvejyba saloje ekologiniais sumetimais yra griežtai uždrausta.
Antrojo pasaulinio karo metais sala tarnavo kaip karinė bazė sąjungininkų lakūnams. Tais laikais nutiestas lėktuvų pakilimo ir nusileidimo takas tarnauja ir šiandien – sala kasdien priima iki 420 turistų. Vienu metu didesnio kiekio priimti negalima.

Lankytinos vietos ir poilsis Fernando de Noronja

   Suprantama, kad sala siūlo gausybę pramogų – tai įvairiausi pasiplaukiojimai kateriais, jachtomis ir laiveliais, pasinėrimas po vandeniu povandeniniame laive, pamokos nardymo ir burlenčių mokyklose, pasivažinėjimas bagiais po miškus ir salos pakrantę, delfinų stebėjimas, ekožygiai į Nacionalinį parką. Kiekvienais metais salose vyksta burlenčių čempionatai, žvejų varžybos ir burinių laivų regatos.
   Visi 26 archipelagui priklausantys paplūdimiai labai švarūs, gražūs, juose mažai žmonių.
   Gamtos mylėtojams šis archipelagas yra tiesiog atradimas – pirmiausiai dėmesį patraukia vešlūs miškai, kuriuos 1832 metais aprašė Darvinas. Vėliau akys nukrypsta į skaidrų mėlyną vandenį, per kurį galima įžiūrėti vandenyno dugną.
   Kalnų mėgėjai gali lipti į aukščiausią salos tašką – Morro do Pico (325 m aukščio). Ant šios viršukalnės įrengtas švyturys. Nuo kalno atsiveria puikus vaizdas į salą ir jos apylinkes, o forto Forte dos Remédios griuvėsiai mena XVIII a.
Itabama Nacionalinio parko ribose esančiuose paplūdimiuose labai gražu, tačiau ne visur galima maudytis – kai kur tai draudžiama dėl gamtosaugos sumetimų.
   Conceição do Americano, Quixaba ir Cacimba do Padre paplūdimiai ypač mėgiami banglentininkų, nes čia visuomet didelės bangos.
   Kasimba do Padre (Cacimba do Padre) vienintelis paplūdimys, kuriame yra gėlas vanduo.
   Kituose paplūdimiuose – Kajera, Atalaja – galima plaukioti kartu su jūros vėžliais, ten dažnai stebimi delfinai.
   Archipelage kiekvieną mėnesį švenčiama kokia nors šventė. Taip pažymima Nacionalinė Turizmo diena, Medžio diena, Ekologijos diena, ir, žinoma, pačios didžiausios salos gimtadienis, kuris švenčiamas rugpjūčio 10 dieną.
   Norint geriau susipažinti su visomis salos įžymybėmis, reikia čia pabūti bent savaitę. Didžiausioje ir vienintelėje gyvenamoje saloje – Vila dos Remedios – įdomu pamatyti vietinį koloritą. Moro do Pico, aukščiausia salos vieta, virš jūros lygio iškilusi tik 325 m, bet nuo jūros dugno ją skiria net 4300 metrų. Kalnas saloje priklauso kalnų grandinei, esančiai Atlanto vandenyne, po vandeniu. Ši kalnų grandinė po vandeniu tęsiasi net 15.000 km. Uolos forma, primenanti falą, daro šią salą erotiškiausia sala pasaulyje. Pasak legendos, tai yra nusidėjusio meilužio penis, kurį supykę dievai šioje vietoje pavertė akmeniu.
   Naktinio gyvenimo centras – Do Kašoro baras, įsikūręs šalia paplūdimio. Naktimis čia skamba foro muzika.


   Pantanalas, Mato Groso do Sul valstija
Pantanalas – pelkingiausia teritorija visame pasaulyje. Per daugelį milijonų metų ypatingas Pantanalo klimatas (drėgnas ir karštas vasarą, sausas ir vėsus žiemą) sudarė sąlygas unikalios floros ir faunos, būdingos tik šiam regionui, vystymuisi.
Padėtis: Pantanalas yra pietvakarinėje Brazilijos dalyje. 65% jo teritorijos yra Mato Gros do Sul valstijoje, o 35% - Mato Groso valstijoje. Nuo Kampo Grande miesto, kuris įsikūręs prie pat draustinio, iki San Paulo – 1014 km, iki Rio de Žaneiro – 1535 km, iki Brazilijos – 1134 km, iki Salvadoro – 2586 km.
Unikali Pantanalo gamta: Pantanalas yra veikiamas keturių ekologinių sistemų – Amazonijos, Sechadu, Čaku ir Mata Atlantika. Pantanale yra nemažai ypatingai saugomų gamtinių teritorijų, tame tarpe „Pantanalo“ draustinis, kuris nuo 2000 metų įtrauktas į JUNESCO saugomų objektų sąrašą.
   Per Pantanalą teka Paragvajaus upė. Kadangi regionas išsidėstęs lygumoje, tai vanduo, kuris patenka į jį, per visą teritoriją teka ne trumpiau negu keturis mėnesius. Vanduo sukuria daugybę pelkių, ežerų ir užliejamų pievų, būtinų įvairių rūšių žuvų, paukščių ir žinduolių egzistavimui. Daug gyvūnų, kuriems kituose Brazilijos regionuose gresia išnykimas, gyvena Pantanale, pavyzdžiui, kapibara – didžiausias pasaulyje graužikas.

   Pantanalas yra labiausiai segmentuota lyguma pasaulyje. Šis ypatingas regionas yra ne tik Brazilijos teritorijoje. Dalis jo priklauso Bolivijai, Paragvajui ir Argentinai, kur Pantanalas vadinamas senoviniu pavadinimu – Čaku.
   Pantanalas dalijamas į dešimt mažesnių regionų:
- Pantanalas de Kaseres (Pantanal de Cáceres) šiaurės vakaruose;
- Pantanalas do Pokone (Pantanal do Poconé) šiaurėje;
- Pantanalas de Barao de Melgasu (Pantanal de Barão de Melgaço) šiaurės rytuose;
- Pantanalas do Paragvai (Pantanal do Paraguai) vakaruose;
- Pantanalas do Paiaguas (Pantanal do Paiaguás) centrinėje dalyje;
- Pantanalas do Njekolandija (Pantanal de Nhecolândia) centrinėje dalyje;
- Pantanalas do Abobral (Pantanal do Abobral) vidurio pietuose;
- Pantanalas do Akidauana (Pantanal de Aquidauana) rytuose;
- Pantanalas de Miranda (Pantanal de Miranda) šiaurės rytuose;
- Pantanalas de Nabileke (Pantanal de Nabileque) pietuose.

Pantanalo flora: čia auga palmės, kurių aukštis siekia dešimt metrų, piuvos medis, pavasarį pasidengiantis rausvais žiedais, figų medžiai, gigantiški paparčiai, įvairios laukinių rožių ir lelijų rūšys.
Pantanalo fauna: čia sutinkama turtingiausia savo įvairove fauna – daugiau negu 650 rūšių paukščių (visoje Brazilijoje jų priskaičiuojama iki 1800 rūšių). Pantanale gyvena daugiau negu 1100 rūšių drugelių ir daugiau negu 80 rūšių kitų gyvūnų. Tai kapibara, krokodilas, guara vilkas, kelių rūšių elniai, kelių rūšių beždžionės, skruzdės, tinginys, laukinė kiaulė, pelėda, papūgos, koati, šarvuočiai. Šis regionas – ideali vieta žvejybai. Pantanalo upėse gyvena daugiau negu 263 rūšys žuvų, jų tarpe sutinkama piranija, pintadu, paku, sašara, surimbata, yra dar daugybė vėžlių, gyvačių ir kitų reptilijų rūšių.
Užimamas plotas: 138.183 km2

Lankytinos vietos ir poilsis Pantanale

   Kampo Grande ir Bonito miestuose yra daug agentūrų, siūlančių turistines programas Pantanalo draustinyje, kurių trukmė gali būti nuo kelių valandų iki kelių dienų. Išvykos valtimis ar pėsčiomis, safari, žvejyba, krokodilų medžioklė, pasijodinėjimas arkliais.

   Tinkamiausias laikas aplankyti Pantanalą – nuo gegužės iki spalio mėnesio. Tuo metų laiku Mato Groso do Sul ir Mato Groso valstijose yra sausasis periodas, ir lietaus beveik nebūna.


© Naudodami duomenis iš interneto svetainės brazilija.lt, nurodykite informacijos šaltinį su aktyvia nuoroda.

Ankstesnis puslapis 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 Kitas