Salvador  
 

Manaus Recife Florianopolis Joao Pessoa
Brasilia Porto Alegre Curitiba Belem
Olinda Petropolis Fernando de Noronha Pipa
Natal Rio de Janeiro Pantanal  
Parati Fortaleza Porto de Galinhas  
Ouro Preto Santos Belo Horizonte  
Ubatuba Sao Paulo Sao Luis  

   Salvadoras, Baijos valstija
Salvadoras – paslapčių ir Visų Šventųjų miestas, Baijos valstijos sostinė. Be abejo, tai pats spalvingiausias Brazilijos miestas. Pabuvojus šiame mieste, darosi lengviau suprasti brazilų psichologiją ir nacionalinius jų būdo bruožus. Salvadoras – tai raktas, atidarantis duris į stebuklingą pasaulį. Čia yra afrobrazilietiško gyvenimo stiliaus seisminis centras, kur iki šiol gyvos afrikietiškos tradicijos – maisto gaminime, religinėse šventėse ir didžiausiame pasaulyje gatvės karnavale. Didžiausioje katalikiškoje šalyje juodieji dievai susimaišė su katalikų šventaisiais, ir Salvadoras su savo 76 bažnyčiomis dabar pirmauja kitų Brazilijos miestų tarpe religijos įvairove. Tik pabuvę Salvadore, jūs galėsite galutinai nuspręsti – patinka jums Brazilija, ar ne.Salvador
   Mieste vis dar tvyro dvasia tų laikų, kai Salvadoras buvo šalies sostinė. Žinoma, buvusios didybės jau nebėra, bet senosios kolonijinės Brazilijos atmosfera jaučiama kiekvienoje gatvelėje, kiekviename name. Ne veltui Žoržio Amadu romanuose veiksmas vyksta būtent Salvadoro gatvėse.
   Salvadoras iki šių dienų yra „juodžiausias“ Brazilijos miestas – jame savo naująją tėvynę rado Sudano nago gentis. Du trečdaliai visų miesto gyventojų yra anksčiau atvykusių vergų palikuonys, kurie kartu atsivežė ir mistiškuosius Afrikos ritualus. Dėl vergijos ir priverstinio pakrikštijimo palaipsniui šie kultai pranyko arba susimaišė su katalikybe ir indėniškomis tradicijomis.
   Salvadoras yra švariausių bažnyčios laiptų miestas pasaulyje. Viena iš gausybės švenčių, procesijų ir apeigų yra „Lavagens“ - laiptų šveitimas. Kadangi Salvadore yra gausybė bažnyčių, tai šis šveitimas tęsiasi ištisai.
   Nerūpestingasis Rio de Žaneiras buvo ne pirmoji, ir toli gražu ne paskutinioji Brazilijos sostinė. Per savo penkių šimtų metų istoriją ši Lotynų Amerikos valstybė suspėjo pabūti ir portugalų kolonija, ir vienintele Naujajame pasaulyje europinio tipo nepriklausoma imperija, ir, žinoma, kavos respublika. Kiekvienas iš šių periodų simbolizuojamas griežtai nustatyta sostine. Jei Rio de Žaneiras iš esmės – imperatoriškas megapolis, o futuristinis Brazilijos miestas, sukurtas Oskaro Nymajerio, - diktatoriškas ir respublikoniškas naujos epochos mišinys, tai Salvadoras – senų gerų kolonijinių laikų atspaudas. Brazilija tokia daugiaveidė ir įvairi, kad tiksliai nustatyti dabartinį jos veidą yra nepaprastai sunku.

Padėtis: Salvadorą nuo San Paulo skiria 1447 km, nuo Rio de Žaneiro – 1201 km. Salvadorą iš vienos pusės skalauja Atlanto vandenyno bangos, iš kitos pusės jis įsiremia į Visų Šventųjų įlanką.
Geografinė padėtis: 12°59'-1"S platumos, 38°31'0"W ilgumos.
Kaip patekti: skrydis iš Rio de Žaneiro iki Salvadoro trunka apie pusantros valandos. Kelionė automobiliu tęsis apie devyniolika valandų. Iki San Paulo skrydis trunka dvi valandas, automobiliu važiuosite apie 23 valandas.
Klimatas: vidutinė metinė temperatūra +27°C.
Istorija: būtent Salvadoro apylinkėse, truputį žemiau pakrante, negu dabar plyti miestas, pirmą kartą išsilaipino narsusis Pedro Alvesas Kabralas (Pedro Alves Cabral), atradęs Braziliją portugalams.
   Salvadoras buvo įkurtas pusė amžiaus po to, kai čia atvyko pirmieji kolonistai – 1549-aisiais. Nuo pat pradžių Baija tapo aršių kovų arena, pradžioje su kajete (caeté) indėnais, kuriuos portugalai beveik visai išnaikino, o vėliau – su olandais. Pastarieji pabandė čia įsitvirtinti 1624 metais, išnaikinę portugalų laivyną ir šturmu užėmę miestą. Ta įžūli karinė operacija rezultatų neatnešė, kadangi po metų susivienijusi portugalų ir ispanų kariuomenė išstūmė priešus iš miesto ir atstatė „status quo“. Portugalai padarė išvadas iš šios liūdnos patirties, ir padėjo daug pastangų, kad ateityje išvengtų panašių nesklandumų. Netrukus Salvadoras tapo pirmos klasės karine jūrų baze ir neįveikiamu Portugalijos bastionu Naujajame pasaulyje. Dalinai tai sąlygojo sėkminga miesto geografinė padėtis ir laiptiškai statomi pastatai šiame mieste. Jei nežiūrėsime į nemalonų incidentą su olandais, tai Salvadoras buvo Brazilijos sostinė nepertraukiamai du šimtmečius iš eilės. Šį garbingą titulą jis užleido Rio de Žaneirui tik 1763 metais.
   Šiuo metu ekonominis miesto gyvenimas labai įvairus. Salvadore yra naftos perdirbimo gamykla, išvystyta prekyba. Miestas yra vietinės produkcijos – kakavos ir tabako - eksportuotojas. Salvadore statoma laivų gamykla. Nemažas pajamas miestu atneša turizmas.
Užimamas plotas: 707 km2
Gyventojų skaičius: 2.714.119

Lankytinos vietos ir poilsis Salvadore

   Salvadoras pastatytas aukštame Visų Šventųjų įlankos šlaite. Todėl kaip senovėje, taip ir dabar, egzistuoja du Salvadorai – aukštutinis ir žemutinis miestai. Aukštutinis miestas, arba Sidade alta (Cidade alta), ir pirmiausiai, seniausias jo kvartalas – Pelurinjo (Pelourinho), visada buvo laikomas valstybinio, administracinio ir dvasinio gyvenimo centru. Šioje vietoje įsikūrė pirmieji persikėlėliai, kad iš aukštai būtų galima pamatyti ir užkirsti kelią indėnų išpuoliams. Čia buvo gubernatoriaus rezidencija, katedra, čia gyveno žymiausios Brazilijos aristokratų šeimos. Čionykščiai namai, pastatyti baroko stiliumi, iki pat šių dienų yra geriausi Naujojo pasaulio aristokratinės architektūros pavyzdžiai. Šiandien čia viskas atrodo taip, kaip buvo XVIII a. Taigi kiekvienas gali pamatyti, kaip kokius tris šimtus metų atgal atrodė klasikinis europiečių kolonijinis vidutinio dydžio miestas. Jei jūs norite pažinti tikrąją aukso karštinės ir cukraus bumo laikų Braziliją, neįmanoma rasti geresnės vietos. Salvadoro rajonai – Tereiro de Jezus, Pelurinjo ir Ančieta išlikę dar nuo kolonijinių laikų, juose visi pastatai statyti XVII a. Svarbiausi miesto statiniai – bažnyčios, vienuolynai, kiti svarbūs pastatai nuo 1993 m. restauruojami.
   Tereiro de Jezus – centrinė senamiesčio aikštė. Čia prekiaujama įvairiais suvenyrais, ypač hamakais, rūbais, muzikos instrumentais, karoliais iš sėklų ir kriauklių. Kapoeiros atlikėjai čia rodo savo meną, ir už mokestį mielais su jumis nusifotografuos. Aikštės viduryje iš šaltinio, apsupto keturių statulų, simbolizuojančių keturias svarbiausias Baijos tautybes, trykšta vanduo.
   Neatsitiktinai vienas iš maginio realizmo pradininkų, brazilų literatūros klasikas Žoržis Amadu (Jorge Amadu), savo pačių mįslingiausių istorijų veiksmą vystė būtent šiose gatvelėse. Žoržis Amadu, kaip niekas kitas, puikiai pažinojo tai, apie ką rašė. Nes čia, pačiame Pelurinjo centre, stovi namas, kurį jam padovanojo Brazilijos vyriausybė. Tiesa, rašytojas labiau mėgo leisti laiką atokiau nuo miesto triukšmo, bet savo romano heroję Dona Flor, kuri nuostabiai gerai atspindėjo brazilės moters dvasią, jis apgyvendino būtent Pelurinjo rajone. Kažkur čia, šiose gatvelėse, ji sutiko abu savo vyrus – nerūpestingąjį Plevėsą ir garbingą gydytoją Teodorą. Ir čia Dona Flor ėjo pas burtininkę, kuri vykdė paslaptingas kandoblė apeigas. Jau daug metų Salvadoras laikomas šios paslaptingos religijos tėvyne. Kandoblę į Braziliją atvežė afrikiečiai. Susimaišiusi su krikščionišku ir indėnišku tikėjimu, ši religija įgavo pačius fantastiškiausius bruožus.
   Kiek vėliau pastatytas žemutinis miestas – Sidade baiša (Cidade baixa) – tapo visos Baija valstijos priešakine gynybine linija, ir žemiausių visuomenės sluoksnių gyvenamąja vieta. Nuo pat kolonijinių laikų čia buvo daug turgelių, dokų, kareivinių ir uosto statinių. Bet svarbiausia, čia buvo pastatyta gerai sutvirtintų fortų grandinė. Jų dėka Salvadoras buvo neįveikiamas iš jūros pusės, kadangi fortai buvo įrengti strategiškai svarbiose vietose, ir jais buvo nusėta pakrantė daugelį kilometrų į priekį. Kiekviena tvirtovė dengė tam tikrą miesto sektorių, apšaudydama visus priėjimus prie jo. Fortai tarnavo ir kaip signalinės bei stebėjimo vietovės.
   Tiesiai prie uosto gatvės yra Merkado Modelo. Pastatas, statytas 1861 metais, buvo skirtas muitinei. Ši folklorinė mugė degė jau du kartus. Šiandien Merkado Modelo – milžiniškas komercinis centras, skirtas turistams. Ten daugybė suvenyrų parduotuvėlių – net 259, restoranai, kur galima paragauti Baijai būdingų patiekalų. Viduryje įrengta didžiulė scena, čia vyksta kapoeiros šokėjų pasirodymai.
   Nedideliame uoste šiandien stovi tik buriniai ir žvejybiniai laivai. Uosto akvatorijos viduryje iš vandens kyšo apvali tvirtovė – San Marselo (1650 m.) fortas. Jo bokštas vienodo aukščio su jį supančia tvora. Vėliau pastatytos kareivinės tarnavo kaip kalėjimas politiniams kaliniams: maištininkams, respublikonams, taip pat sukilimų vadams iš kitų Brazilijos valstijų.
   Priešais Konceisao bažnyčią (Igreja Conceicão da Praia), prie pat vandens, yra uosto valdžios pastatai, kurį saugo kadetai baltomis uniformomis.

   Norint įveikti 50 metrų skirtumą tarp aukštutinio ir žemutinio miestų, buvo pastatytas specialus įrenginys – miesto liftas Elevador Laserda (Elevador Lacerda). Būtent šį pakėlėją galima laikyti pačiu Salvadoro centru, kadangi nuo jo pėsčiųjų takai tęsiasi į visas puse – kaip viršuje, taip ir apačioje. Pats liftas veda į Rio Branko (Rio Branco) rūmus – patį išraiškingiausią ir pompastiškiausią Salvadoro statinį, statytą 1549 metais. Daug metų pastate veikė gubernatoriaus rezidencija, ne kartą jis buvo perstatinėjamas, ir pagaliau tapo Brazilijos valstybingumo muziejumi. Laikoma, kad tai buvo pirmasis Baijos vyriausybinis pastatas.
   Prie miesto įžymių vietų galima priskirti istorinį kvartalą Pelurinjo, senąjį uostą Bara, afro-brazilietišką muziejų, Karloso Kostos Pinto muziejų, karmeličių ordino muziejų, Abelardo Rodrigeso muziejų, Etnologijos ir archeologijos muziejų, numizmatikos muziejų, XVIII a. Katedras ir bažnyčias, Rozario do Pretosbaroko stiliaus bažnyčią, skirtą pirmiesiems juodaodžiams Brazilijoje, 1700 m. statytą Do Karmo bažnyčią, Senjor do Bonfin bažnyčią, XVI a. karmeličių ordino bažnyčią, 1703 m. Šv. Pranciškaus bažnyčią, kurią puošia didžiulis gaublys, Santisimo Sakramento bažnyčią, 1715 m. pastatytus arkivyskupo rūmus, priešais kuriuos stovi paminklas pirmajam Brazilijos arkivyskupui Donui Pedro Fernandesui Sardinje, 1697 m. statytą Šv. Teresės vienuolyną ir bažnyčią, XVI a. Nosa Senjora da Grasa bažnyčią – tai seniausia Brazilijos bažnyčia, Žorži Amadu namą, Gėtės Meno institutą, San Marselo fortą, Merkado Modelo turgų ir daug daug kitų.
   Salvadoras – braziliškojo kovos meno kapoeiros tėvynė. Ši sporto šaka čia net populiaresnė už futbolą. Kiekvienoje Salvadoro gatvėje yra sava kapoeiros mokykla. Pelurinjo aikštėse ir aplink Merkado modelo kiekvieną dieną galima stebėti kapoeiros meistrų pasirodymus.
   Miesto apylinkėse įdomios Itaparika (Itaparica) ir Ilja de Mare (Ilha de Maré) salos. Tai ypatingai gražūs gamtos kampeliai su vešlia augmenija ir nuostabiais paplūdimiais. Pasiturintys Salvadoro gyventojai įsigyja čia „antruosius namus“. 120 km nuo Salvadoro yra nedidelis miestelis Kašoeira (Cachoeira) – baroko centras Brazilijoje. Čia daug šiuo stiliumi pastatytų bažnyčių.
   Pakrante Salvadoras tęsiasi apie 40 km. Iš viso mieste ir jo apylinkėse priskaičiuojama iki dvidešimties paplūdimių. Pats populiariausias – Itapua (Itapuã), kur yra keletas kavinių. Vandenynas šioje vietoje ramus.
   Miesto centre yra Farolo (do Farol) paplūdimys, šalia kurio stūkso Santo Antonio fortas. Dabar jame įkurtas karinis jūrų muziejus. Forto teritorijoje yra didelis bokštas – švyturys (portugališkai „farol“ reiškia švyturys). Tai ir nulėmė paplūdimio pavadinimą. Maudymuisi Farolas nelabai tinka, nes ten visada didžiulės bangos. Ondinos (Ondina) paplūdimyje Salvadoro gyventojai švenčia Naujuosius metus ir Karnavalą.
   Istorines Salvadoro vietas sunku apeiti pėsčiomis. Reikia paskirti bent dvi dienas šių objektų apžiūrėjimui.

Salvadoro paplūdimiai
   Nuo Bara (Barra) paplūdimio driekiasi asfaltuotas kelias palei Atlanto vandenyną. Kelias tęsiasi 35 km ir baigiasi jau už miesto. Savaitgaliais, švenčių dienomis ar atostogų metu gatvė jau nuo pat ryto pilna žmonių, kadangi visi miestiečiai eina bei važiuoja mėgautis saulės ir vandens teikiamais malonumais. Kaip ir kitur Brazilijoje, taip ir čia, kiekvienas paplūdimys ir prie jo esantis miesto kvartalas turi savo ypatingą dvasią. Daugiakilometriniai paplūdimiai, apsodinti kokosinėmis palmėmis, beveik visus metus vilioja maudytis. Pagrindinė taisyklė, galiojanti visiems paplūdimiams: kuo toliau nuo miesto, tuo švaresni paplūdimiai, ir tuo mažiau juose žmonių.
   Ties Bara švyturiu (Farol da Barra) eina didžiulė Avenida Oceânica. Ji tęsiasi iki pat Morro do Cristo – kalvos, ant kurios stovi Kristaus statula. Anksti ryte ar vėlai vakare – čia visada pilna futbolo žaidėjų, įsimylėjėlių porelių, pensininkų ar turistų, kurie mėgaujasi saulėlydžiu už Itaparikos salos (Ilha de Itaparica).
   Jei norime pravažiuoti pro visus miesto paplūdimius ir pakeliui dar ką nors ypatingo pamatyti, pradėti reiktų Bara kvartale, ties Santo Antonijo bažnyčia (Igreja Santo Antônio da Barra). Bažnyčia stovi ant aukštumos, šalia San Diogo forto (Forte de São Diogo). Stovint prie šios bažnyčios, atsiveria gražus vaizdas į įlanką ir Bara kvartalą. Iškart už tvirtovės prasideda pirmasis paplūdimys - Praia do Porto da Barra – kuris iki pat šiol gausiai lankomas. Ant sekančio iškyšulio stovi Santa Marija tvirtovė, statyta XVII a., siekiant apsaugoti miestą nuo olandų išpuolių.
   Maždaug už dviejų kilometrų stūkso sekantis fortas - Santo Antônio da Barra – ir Bara švyturys (Farol da Barra). Visa krantinė čia nusėta viešbučiais, restoranais ir barais, kurie veikia dieną ir naktį.
   Po Bara paplūdimio seka Ondina. Rio Vermeljo (Rio Vermelho) paplūdimys mažiau tinka maudynėms, kadangi čia labai aktyvus naktinis gyvenimas. Praia da Santana paplūdimyje visada vasario antrąją dieną susirenka nesuskaičiuojama daugybė Baijos gyventojų, kurie garbina jūrų deivę Jiemanžą (Yemanjá). Žmonių procesija neša deivei dovanas, prašydami sau ir savo šeimos nariams jos palankumo.
   Praia da Paciêna paplūdimys turi savo įlanką. Šalia esanti to paties pavadinimo kalva dėl fantastiško vaizdo, atsiveriančio nuo jos viršūnės, yra vienas iš brangiausių ir gražiausių Salvadoro gyvenamųjų rajonų.
   Sekantys paplūdimiai yra Amaralina ir Pituba. Jie labai nedideli ir mažai apsodinti augalais. Potvynio metu bangos čia labai didelės ir stiprios, tad šie paplūdimiai patinka banglentininkams.
   Pituba nuo 1970 – ųjų pabaigos yra sparčiai besivystantis gyvenamasis rajonas, kuriame daug dangoraižių. Pakrantės gatvėje Avenida Otávio Mangabeira, kurioje pilna diskotekų, barų ir picerijų, linksminasi naktinio gyvenimo mėgėjai.
   Chega Negro paplūdimio pavadinimas (išvertus iš portugalų kalbos reiškia: „atvyko negras“) mena vergų transportavimo laikus, kadangi būtent šioje vietoje būdavo išlaipinami atplukdinti iš Afrikos vergai. Čia maudytis nepatartina, kadangi kiek piečiau į jūrą įtekanti upė labai sudrumsčia vandenį.
   Toliau seka Jardim de Alá paplūdimys (port. „Alacho sodas“). Čia aukštos palmės siūlo pavėsį, kapoeiristai rodo savo meną, o kokoso pienas kaip niekur gaivus. Tiesiog šalia yra Praia de Armação paplūdimys, ypač vertinamas banglentininkų.
   Corsário, Jaguaribe ir Piatã paplūdimiai labiausiai tinkami aktyviam poilsiui. Čia galima rasti treniruoklių, pažaisti tinklinį ar paplūdimio futbolą. Palei šių paplūdimių krantinę eina dviračių takas – jį Baija įsirengė daug anksčiau, negu tai buvo padaryta Rio de Žaneire.
   Itapoãn priemiestis yra vienas iš įžymiausių Brazilijos paplūdimių. Jame esantis švyturys vaizduojamas daugelyje atvirukų. Šiame paplūdimyje driekiasi ilgas smėlėtas krantas, o atoslūgio metu priešais švyturį esančiuose rifuose susidaro mažos įdubėlės, kurios tiesiog kviečia pasipliuškenti.
   Paskutinis paplūdimys, esantis miesto ribose – Flamengo. Kas mėgsta rytais bėgioti, gali bėgimą pradėti Itapoãn paplūdimyje, paskui bėgti į šiaurę. Iki Flamengo – apie dešimt kilometrų. Ten yra ir galinė autobuso stotelė.


© Naudodami duomenis iš interneto svetainės brazilija.lt, nurodykite informacijos šaltinį su aktyvia nuoroda.

Ankstesnis puslapis 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 Kitas