Sportas

Futbolas


   Braziliškojo futbolo istorija prasideda 1872-1873 m.m. Tais metais koledžo Sao Luise dvasininkai suorganizavo pirmąsias futbolo varžybas mokinių tarpe. Varžybų taisykles rengėjai pasiskolino iš kolegų Anglijoje, Itono koledžo.
   1902 m. įsteigtas pirmasis mėgėjiškas futbolo klubas – Fluminense. 50 – aisiais XX a. metais Brazilijoje atsirado pirmosios profesionalios komandos, ir prasidėjo braziliškojo futbolo era. Pasaulio futbolo žvaigždyne užsidegė tokios žvaigždės, kaip Garinča, Pele, Romario, vėliau – Ronaldo, Kaka, Ronaldinjo.. sąrašas gali būti labai ilgas.
   Aštuoniolika kartų Brazilija dalyvavo Pasaulio Taurės futbolo varžybose – šimtaprocentinis dalyvavimas.
   Penkis kartus Brazilija tapo pasaulio čempione – 1958, 1962, 1970, 1994 ir 2002 metais.
   Aštuonis kartus Brazilija tapo Pietų Amerikos čempione – 1919, 1922, 1949, 1989, 1997, 1999, 2004 ir 2007 metais.
   Tai buvo nacionalinė neviltis, visuotinė depresija, pasakoja prof. Muradas apie pralaimėjimą 1:2 Urugvajui 1950-ųjų pasaulio pirmenybių finale. Po finalinio švilpuko Marakanoje įsivyravo mirtina tyla. Galima buvo išgirsti uodą zvimbiant. Tuomet Brazilija apsipylė ašaromis.
   Vienas sporto komentatorius yra pasakęs, jog tai buvo didžiausia tragedija Brazilijos istorijoje. Sunku suskaičiuoti, kiek brazilų po šių rungtynių nusižudė. Pasakojama, jog ne vienas šių rungtynių liudininkas daugiau nebepajėgė įžengti į Marakaną, specialiai toms pirmenybėms pastatytą didžiausią, 200 tūkstančių žiūrovų vietų, pasaulio stadioną.    Pralaimėjusi komanda išėjo iš aikštės tarsi lunatikų būrelis. Kažkas spaudoje juos pavadino gyvų lavonų batalionu. Iš tiesų, ne vienam jų nedaug tetrūko iki tragedijos. Brazilų komandos gynėjas Juvenalis ištisas savaites neišėjo iš namų ir iš dalies prarado atmintį. Bigodė, populiariausias Rio de Žaneiro futbolininkas, negavo pažadėtų pinigų iš firmos, rėmusios populiarumo plebiscitą. Vartininkas Barbosa, finalinėse rungtynėse praleidęs du įvarčius, buvo iškviestas į politinę policiją ir klausinėjamas, ar kartais nėra komunistas.
   Sakoma, kad futbolas - antroji, o gal net pirmoji brazilų religija.
Tikra tiesa. Futbolo kultui Brazilijoje būdinga daug religinio kulto bruožų. Tai - masinis reiškinys, turintis adoracijos elementų, kaip kiekviena religija. Pasakojimai, anekdotai ir mitai apie futbolininkus primena šventųjų gyvenimus. Kai kurios komandos vadina savo marškinėlius ir vėliavas "šventomis drobulėmis". Futbolas kelia žmonėms jausmus ir refleksus, panašius į tuos, kuriuos žadina tikėjimas: susižavėjimą, atsidavimą, ekstazę. Pagaliau futbolas gali būti kelias į išganymą - šiuo atveju socialinį išganymą. Ne vienam tai yra kelias aukštyn, galimybė ištrūkti iš skurdo.
   Futbolas - vienas stipriausių brazilų tautinės savimonės veiksnių. Per jo prizmę matyti visa Brazilija - jos rasizmas ir prietarai, tikėjimo ir pamaldumo specifika.
   Urugvajiečių rašytojas Eduardas Galeanas aprašo brazilų ir kitų Lotynų Amerikos šalių futbolininkų prieš rungtynes atliekamus ritualus, pavyzdžiui, druskos barstymą priešininkų aikštės pusėje ir ryžių savojoje, žvakių deginimą gerosioms dvasioms, apie gėlių mėtymą į jūrą.
Tokių ritualų yra daugybė. Rio de Žaneiro "Vasco da Gamos" masažistą Santaną futbolininkai vadina tėvu Santana. Tėvas Santana išpažįsta candomble, vieną populiariausių Brazilijos afrikietiškos kilmės kultų. Prieš kiekvienas rungtynes jis, laimindamas savo komandą, bučiuoja aikštės veją. Iš Brazilijos pietryčių, Bahijos valstijos, atėjo priešininko užkeikimo praktika. Užkeikimai sutvirtinami macumba apeigomis.
Daugelis futbolininkų tiesiog meldžiasi prieš rungtynes. Kai kurie futbolininkai vadina save "Kristaus atletais". Jie - protestantai. Juos galima atpažinti iš to, kad, įmušę įvartį, visada pakelia akis į dangų, dėkodami Dievui.
   Kaip religija, futbolas dar labai jaunas, jam apie 100 metų. Kada iš tiesų jis atsidūrė Brazilijoje?
1894 metais jį atvežė iš Anglijos į San Paulą grįžęs Charlesas Milleris, brazilas, anglų sūnus. Kaip daugelis to meto jaunų brazilų iš turtingų šeimų, jis studijavo Europoje. Atsivežė į Braziliją pirmuosius kamuolius, marškinėlius, žaidimo taisykles, įkūrė pirmąsias komandas ir organizavo jų rungtynes. Pats buvo gana neblogas žaidėjas, vėliau teisėjas ir populiarintojas. Brazilijos futbolo lopšys - San Paulas. Tačiau šis žaidimas netrukus išplito po visą šalį.
   Kokie žmonės tuo metu spardė kamuolį?
Iki trečiojo dešimtmečio vidurio futbolą žaidė elitas, baltieji turtuoliai, žmonės iš garsių kilmingų šeimų, turinčių senas tradicijas. Buvo žaidžiama prabangiuose klubuose ir elitinėse mokyklose.
   Kada futbolas tapo populiarus ir masiškas?
Ši turtingo elito sportinė pramoga labai patiko varguomenei, ir netrukus visi brazilai pamilo šį žaidimą. Apie 1920 metus futbolas jau buvo žaidžiamas visoje Brazilijoje. Tačiau vargingiausius sluoksnius jis pasiekė ir tapo iš tiesų masiškas tik ketvirtą ir penktą dešimtmetį. Tuo metu varguomenės futbolinininkai pradėjo dominuoti, ir kartu baigėsi mėgėjiško futbolo laikai. Pirmaisiais metais tai buvo vien mėgėjų sportas. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje futbolininkai ėmė uždirbti tikrus pinigus, nors šiems uždarbiams buvo toli iki šių dienų kontraktų.
   Kodėl kaip tik futbolas tapo masių sportu?
Nes tai - pati demokratiškiausia sporto šaka. Spardyti kamuolį gali visi: turtingieji ir vargšai, juodieji ir baltieji, stori ir ploni, aukšti ir žemi. Krepšiniui ir tinkliniui reikia ypatingų fizinių duomenų, visų pirma aukšto ūgio. Futbolui visa tai nebūtina.
   Be to, futbolas pigus.
Taip, užtenka įsigyti kamuolį, o jei neturi kamuolio, galima jį pasidaryti iš skuduro, iškimštos kojinės arba spardyti alaus kamštelį. Dviem akmenimis pasižymi vartus ir jau gali žaisti.
   O gal futbolas turi ką nors ypač artima brazilų pomėgiams ir kultūrai?
Visų pirma jis vaizdingas ir gražus. Brazilai tai dievina. Futbolas - žaidimas kūnu, puikiai derantis su kitais brazilų kultūros elementais: samba ir capoeira, Pietryčių Brazilijos kovos menu ir kartu šokiu.    Samba ir capoeira kilusios iš afrobrazilų kultūros, kurią sukūrė iš Afrikos atvežtų vergų palikuonys, o futbolas atsirado kaip baltųjų turtuolių žaidimas. Kada juodaodžiai ir mulatai užkariavo Brazilijos aikštes?
1938 metų pasaulio pirmenybėse Prancūzijoje Brazilijos komanda jau buvo labai "liaudiška". Joje buvo juodaodžių, mulatų, skurdžių. Ši komanda užėmė trečią vietą. Tačiau pirmieji juodaodžiai pasirodė aikštėje daug anksčiau - dar trečiajame dešimtmetyje. Pirmasis klubas, atvėręs jiems duris, buvo Rio de Žaneiro "Vasco da Gama", kurį įkūrė portugalų imigrantai. Ši iš juodaodžių darbininkų ir mulatų surinkta komanda 1923 metais laimėjo Rio miesto pirmenybes.
   Tuo metu Brazilijos komandai dar buvo toli iki pasaulio čempionų titulo. Kada Brazilijos futbolininkai ėmė dominuoti pasaulio futbole?
Pirmąją didžią nacionalinę komandą Brazilija turėjo 1950-ųjų pasaulio pirmenybėse. 1938-ųjų komanda taip pat buvo labai gera, turėjo fantastišką puolėją Leonidą da Silvą, tačiau pirmąja tikrai didžia komanda laikoma 1950-ųjų rinktinė.
   Tais metais niekas brazilams nerūpėjo labiau nei rinktinės sudėtis - jie žūtbūt norėjo laimėti taurę. Sirgalių apetitą žadino ir tai, jog pirmenybės vyko Brazilijoje. Tačiau brazilų puikioji komanda, manyčiau, iš tiesų stipriausia tų pirmenybių komanda, pralaimėjo paskutiniąsias rungtynes su Urugvajumi. Bet dar blogiau buvo tai, kad vėl atgimė tuo metu snaudę, bet visuomet Brazilijoje gyvi prietarai.
   Kokie prietarai?
Visų pirma rasizmas. 1950-ųjų komanda buvo rasių mišinys: joje žaidė baltaodžiai, juodaodžiai, mulatai, indėnai. Imta tikėti ir skelbti, kad pralaimėjome, nes esame silpnesni, o esame silpnesni todėl, kad esame mišrūnai. Ši pažiūra Brazilijoje egzistavo ir daug anksčiau, tačiau futbolas ją buvo visiškai išstūmęs. Po 1950-ųjų pralaimėjimo ji vėl atgimė. Buvo kalbama, kad tik "gryna rasė" turėtų psichinį komfortą bei jėgų kovoti finale ir nugalėti. Reikėtų pasakyti, kad ši pažiūra atgijo, praėjus daugiau kaip pusei amžiaus nuo 1888-ųjų, kai Brazilijoje panaikinta vergovė.
   Šie etniniai aiškinimai buvo visiškai absurdiški - juk Brazilija pralaimėjo Urugvajui! Urugvajiečiai - toks pat tautų mišinys.
Be abejo, tačiau prietarai apakina. Urugvajaus komandos kapitonas Obdulijas Varela, vadinamas pergalės prieš Braziliją architektu, buvo mulatas, tačiau tai Brazilijoje nebuvo pastebima arba buvo nenorima pastebėti. Deja, mūsų šalis pilna prietarų. 1950-aisiais futbole tarsi veidrodyje atsispindėjo Brazilijos socialinė tikrovė. Šie įvykiai liudija mums ir tai, jog, stebint futbolą, galima studijuoti šalies socialinę istoriją, jos pakilimus ir nuopuolius, žmonių tikėjimus ir prietarus. Šios studijos - kerintis nuotykis.
   Ar mišrūnų komandos pralaimėjimas 1950-ųjų finale atsiliepė tolesniam nacionalinės vienuolikės formavimui?
1954-ųjų pasaulio pirmenybėms Šveicarijoje Brazilijos komanda buvo "išbaltinta". Brazilijos futbolo konfederacija rekomendavo į rinktinę kviesti visų pirma baltaodžius. "Išbaltinta" Brazilijos rinktinė nieko nelaimėjo - užėmė tik 6 vietą. Tik po ketverių metų, 1958-ųjų pirmenybėse Švedijoje, ši "išbaltinta" komanda laimėjo pasaulio pirmenybes. Pagrindinėje komandoje žaidė tik vienas juodaodis. Juodaodžiai buvo ir Pelė bei Garinča, bet formaliai jie buvo atsarginiai. Tačiau kaip tik jie sužavėjo pasaulį ir labiausiai prisidėjo prie pergalės. Šią sėkmę pavyko pakartoti 1962-aisiais Čilėje.
   Kaip Brazilija sutiko pirmąją pergalę?
Neįtikėtinai: visi džiaugėsi, didžiavosi savo tauta, prasidėjo nesibaigiančios linksmybės. Laimėjo ne tik nacionalinė futbolo komanda, ne tik sportas buvo svarbu. Tai buvo suvokiama kaip visos šalies pergalė, "braziliškumo" triumfas, didžioji tautos pergalė.

© Naudodami duomenis iš interneto svetainės brazilija.lt, nurodykite informacijos šaltinį su aktyvia nuoroda.

Puslapis 1 2 Kitas